kaitėti

1 káitėti, -ėja (-i, -a J.Jabl, -o, káista), -ėjo (plg. la. kaitēt) verb. impers. (ž.) 1. rūpėti: Kas tau káita, t. y. kas tau rūpi, kas tau darbo? J. Káita man (man rūpi) J(S.Dauk). O kas čia man kaita! Žem. Kas tau kaita, ką lesa žvirbliai M.Valanč. Už senio, kaip Dievo užanty, niekas jai nekaitės rš. 2. stigti, stokoti, trūkti; kliūti, kliudyti, kenkti; negera būti: Kas jam káita, kas jam káitėjo (kenkė, kliuvo) – ko jis ten negyveno? J.Jabl(Žem). [Vėžliui] rago namūse lindojant nėkas nekaitėjo S.Dauk. Jei gyvensit vienybėj, nėkas jums nekaitės S.Dauk. Ko numirei, kas tau kaitėjo? (rd.) S.Dauk. Kas čia man káito – man viskas gerai Skd. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pyksta Žem. Tas tik anuodum kaitė[jo], jog lig senatvės vaikų neturėjo M.Valanč. Kas anam káita – galia pupą už ausų užmetęs gyventi Slnt. Viso ko pilna, kas anam kaiti – nebent paukščio pieno Dr. Rėžk bėriuo botagu, jau nėko nekaitės Dr. Kas káita? (gydytojas klausia ligonį – kas yra, kas skauda?) Skd. Kas tau káita, ko tu liūdnas? J. Medžiui, jei taip sakysiu, nėkas nekáitės J(S.Dauk). Vaikai buvo skirpstų uogų priėdę, bet nėkas nekaitėjo – tik vėmė Skd. Kas tau káitėjo mokslą eiti? Slnt. Tas nėko nekáitė[ja] (nieko nereiškia) Lkv. Tegul nekaista apei mani širdis tavo I. Kas tau kaista čion būti (kas tave riša prie tos vietos)? I. Tas man nekaista I.

◊ kas nekáita bepigu yra: Kas nekaita klebono gaspadinei, melninko kiaulei, vienkiemio šuniuo Skd. Kas nekáitėjo pri tėvo būti Slnt. Kas nekáitės, kad užaugs sūnus – nebreiks tiek bedirbti Dr. Kas man nekáitėjo pas motiną gyventi – nereikėjo tokiai jaunai žanytis (tekėti) Vkš. Kas nekáitė[ja], kad dirvos būtum suartos J(Als). Kas jums nekaitėtų, kad jūsų rankos nebūtų surištos! LzP. Kas tau nekaitė[ja] (koks čia tau blogumas)? Slnt.